Itsäñälel/ El filo
Itsäñälel
Xajleltyik bäk’ iwuty, ik’o jiñi wiñik.
Mi ijäl lok’sañ imachity
che’ k’ächälob ityuk’ pätya aläp’eñalob.
Jiñi wiñik mi jäp’ ts’ep alä tye’,
mi ijämts’uñ, mi lijkañ tyi ik’.
Ts’ikikña ity’añ bajche’ jichitin,
mi bäk’tyesañ aläp’eñalob
yik’otyi jiñi alä tye’.
Itsäñälel ipusik’al añix iye’
mi sety’i käm jubel itye’el pätya.
El filo
El rostro del hombre es mármol con arrugas.
Sus manos callosas desenfundan el machete,
cuando los niños
cortan guayabas del árbol.
El hombre,
aprisa corta la vara de un arbusto,
latiguea el viento.
Con voz de chicharra
infunde miedo a la infancia.
El filo invernal de su pecho,
le insta a derribar el árbol.